Kas yra mediacija?
2016-06-06
Kaip pasirinkti mediatorių?
2021-02-10
Šiandien perskaičiau labai įdomų straipsnį, kuriame teigiama, kad beveik pusė santuokų anksčiau ar vėliau virsta skyrybomis. O antroji ar trečioji santuoka turi dar didesnį „sėkmės“ procentą virsti skyrybomis. Bet ar neturėtų būti atvirkščiai? Argi nesėkminga patirtis neturėtų tapti pamoka, kurią išmokę, antrąkart į tą pačią balą nebeįbristume? Akivaizdu, statistika byloja, kad ne.
Viena iš priežąsčių, mano manymu, yra ta, kad žmonės labai noriai prisiima atsakomybę už savo santuokos sudarymą, tačiau skyrybų atveju visą atsakomybę mielai atiduoda į „patikimo“ advokato rankas.
Juk kiek gražių istorijų girdime, kokį pasakišką etapą išgyveno mylimieji planuodami vestuves, rinkdamiesi balandžius, kvietimo popieriaus spalvas ir storumą svečių pakvietimams, planuodami povestuvinę kelionę ir pan. Apie tai informacijos apstu visur – internetas lūžta nuo portalų, siūlančių savo paslaugas, leidžiami specialūs žurnalai ir net rengiamos parodos, garsios asmenybės per TV laidas dalijasi savo įspūdžiais ir vargais, kuriuos patyrė organizuojant tą vienintelę ir nepakartojamą gyvenimo šventę. Ir tai nuostabu! Nuoširdžiai tikiu, kad tai gali būti sėkmingo ir laimingo ilgo gyvenimo kartu pradžia.
Tačiau ne visada būna. Kas antra pasaka anksčiau ar vėliau virsta ašarų pakalne, durų trankymų ir užgyvento turto bei vaikų dalybomis. Bet šiandien ne apie tai, kodėl žmonės skiriasi, o apie tai KAIP jie tą daro?
Ar esate girdėję sėkmės istoriją, kaip kažkam pavyko išsiskirti sėkmingai? Aš labai retai tą girdžiu. Skyrybos daugeliu atvejų yra stresas, nerimas, jaudulys, nežinomybė, pyktis, kaltė, nusivylimas ir daugybė kitų, daugiau ar mažiau negatyvių, jausmų. Ir tai normalu, nes nei vienas iš mūsų tokio scenarijaus neplanuojame (be tam tikrų išskaičiuotų išimčių), o tada, kai planas „ilgai ir laimingai“, slysta iš rankų - nusivylimas neišvengiamas.
Tad ką gi daryti, kad skyrybas galėtume vadinti sėkmingomis? Pirmiausia reikėtų bent pusę tiek dėmesio ir pastangų skirti joms, kiek atidavėme santuokai sudaryti.
Juk prieš ištariant lemtingąji TAIP, šimtą kartų apgalvojam, apsvarstom, tikrinam, išbandom. Tą pati vertėtų daryti ir santuokos nutraukimo atveju. Prieš tariant lemtingą NE, derėtų pasitarti su psichologu, porų terapijos specialistu ir advokatu. Būtent! Ne tada, kai sprendimas jau priimtas, bet dar prieš apsisprendžiant. Ne emocijomos, o racija paremti sprendimai šiuo atveju svarbesni. Įvertinti galimas skyrybų pasekmes patiems yra be galo sunku, dažnai tas vertinimas paremtas internete rasta informacija, pažįstamų pasakojimais ar gandais. Juk tik įsigilinę į savo poreikius ir suvokdami realias skyrybų emocines, teisines ir finansines pasekmes, galime įvertinti ar sprendimas, kurio link einam tikrai mano atveju pats tinkamiausias.
Jei vis dėlto nusprendėte skirtis. Svarbu šį procesą ne atiduoti kažkam į rankas ir tikėtis, kad jis vyks taip sėkmingai, kaip Jūs tikitės, bet labai aktyviai dalyvauti pačiam. Aš labai skatinu tartis su advokatu! Neretai painiose situacijose, tik patyręs ir profesiolaus advokatas gali padėti atsipainioti turto dalybų, kreditų, paskolų, vaikų matymosi ir alimentų dalinimosi labirintuose. Tačiau! Neužkraukite sprendimo, kokį gi skyrybų scenarijų rinktis, advokatui. Juk ne jam paskui reikės minučių tikslumu vežioti vaiką antradieniais ir ketvirtadieniai į futbolo būrelį ir kiekvieną sekmadienį sutartu laiku parvežti vaiką mamai, kai dar norėsis pabaigti žiūrėti filmą ir valgyti pokornus, nes dalį alimentų iškeitei į matymosi su vaiku dažnumą. Ne jam reikės žiūrėti savo buvusiąjam į akis, kai kaskart atiduodant vaiką norėsis jas nuleist todėl, kad per skyrybas iš principo pasiėmei jo labia mylimą ir brangų automobilį, kurio net priparkuot nelabai moki, nes advokatas pamokė, kad turiu įjį teisę. Ir ne advokatą grauš sąžinė, kai pirkdamas su nauja dama kelionę į Maldyvus, pervesi taip aršiai iškovotus teisme 200, o ne 220 (kaip ji norėjo!) eurų alimentus, savo kolkas vienintelio sūnaus išlaikymui, nes advokatas taip patarė. Aš už teisėtus, teisingus sprendimus, bet tokius, kuriuos prisiimame patys. Joks teisėjas ar advokatas už mus geriau nežino, kas tinka konkrečiai mūsų atveju. Domėkitės, tarkitės, diskutuokite ir spręskite patys.
Kad skyrybų metu gautumėte ko norite, nebūtinai reikia keliauti į teismą. Teisminis procesas išties ilgas, neretai brangus, ir svarbiausia daug nervų ir streso kainuojantis, tačiau dar ne visi žino, kad jam yra alternatyvų.
Skirtis juk galima bendru sutarimu. Ar bent jau pamėginti tą daryti. O jei patiems nepavyksta sklandžiai susitarti – būtinai išbandykite mediaciją. Tai efektyvi šiuolaikiška ginčų sprendimo procedūra, kurios metu mediatorius padeda konfliktuojančioms šalims rasti sutarimą. Mediatorius neprivers šalių susitarti, tačiau padės joms bendradarbiauti, kad išspręstų kuo daugiau klausimų. Jei nevyks susitarti dėl visų ginčijamų klausimų, galima susitarti dėl dalies, o į teismą kreiptis tik dėl sudėtingiausių, pvz. kai dalijamas turtas, kuris pirktas gavus bendrą kreditą, o įrenginėjant dar buvo panaudotos dovanotos tėvų lėšos. Kitavertus, net jei per mediaciją susitarti nepavyks, mediatorius padės pasiruošti teismui, nes padės geriau suprasti jūsų ir antros pusės interesus, siekius bei tikslus.
Taigi, skyrybos išties yra labai sudėtingas ir keblus procesas. Tačiau tik užbaigus vieną gyvenimo etapą, galima tikėtis sklandžiai atverti naują gyvenimo puslapį. Tad verta pasistengti, juolab, kad dažnu atveju, kai yra vaikai, tą seną knygą vis teks vartyti. Nebūtinai šilti ir draugiški, tačiau bent jau dalykiški santykiai tarp buvusių sutuoktinių yra didelis palengvėjimas tiek jiems patiems, tiek judviejų vaikams, tiek ir būsimoms simpatijoms. Tik idėjęs daug pastangų išsiskirti ne egoistiškai, išanalizavęs savo ir abiejų padarytas klaidas, asmuo gali tikėtis jų nebekartoti ir ateityje.
Tad prie liaudyje sklandančių patarimų „pasidomėk, kokiu jis ar ji buvo ankstesnėje santuokoje“, aš būtinai patarčiau pasidomėti „koks jis ar ji buvo skyrybų metu“. O matydamas atidų ir pagarbų santykį su buvusiu sutuoktiniu , gali tikėtis, kad tas žmogus gal ir yra atradęs sėkmingos naujos santuokos paslaptį.
#mediacija #seimosmediacija #privalomamediacija #konfliktasneamzinas #pabandykimsusitarti #susitarkim
Viena iš priežąsčių, mano manymu, yra ta, kad žmonės labai noriai prisiima atsakomybę už savo santuokos sudarymą, tačiau skyrybų atveju visą atsakomybę mielai atiduoda į „patikimo“ advokato rankas.
Juk kiek gražių istorijų girdime, kokį pasakišką etapą išgyveno mylimieji planuodami vestuves, rinkdamiesi balandžius, kvietimo popieriaus spalvas ir storumą svečių pakvietimams, planuodami povestuvinę kelionę ir pan. Apie tai informacijos apstu visur – internetas lūžta nuo portalų, siūlančių savo paslaugas, leidžiami specialūs žurnalai ir net rengiamos parodos, garsios asmenybės per TV laidas dalijasi savo įspūdžiais ir vargais, kuriuos patyrė organizuojant tą vienintelę ir nepakartojamą gyvenimo šventę. Ir tai nuostabu! Nuoširdžiai tikiu, kad tai gali būti sėkmingo ir laimingo ilgo gyvenimo kartu pradžia.
Tačiau ne visada būna. Kas antra pasaka anksčiau ar vėliau virsta ašarų pakalne, durų trankymų ir užgyvento turto bei vaikų dalybomis. Bet šiandien ne apie tai, kodėl žmonės skiriasi, o apie tai KAIP jie tą daro?
Ar esate girdėję sėkmės istoriją, kaip kažkam pavyko išsiskirti sėkmingai? Aš labai retai tą girdžiu. Skyrybos daugeliu atvejų yra stresas, nerimas, jaudulys, nežinomybė, pyktis, kaltė, nusivylimas ir daugybė kitų, daugiau ar mažiau negatyvių, jausmų. Ir tai normalu, nes nei vienas iš mūsų tokio scenarijaus neplanuojame (be tam tikrų išskaičiuotų išimčių), o tada, kai planas „ilgai ir laimingai“, slysta iš rankų - nusivylimas neišvengiamas.
Tad ką gi daryti, kad skyrybas galėtume vadinti sėkmingomis? Pirmiausia reikėtų bent pusę tiek dėmesio ir pastangų skirti joms, kiek atidavėme santuokai sudaryti.
Juk prieš ištariant lemtingąji TAIP, šimtą kartų apgalvojam, apsvarstom, tikrinam, išbandom. Tą pati vertėtų daryti ir santuokos nutraukimo atveju. Prieš tariant lemtingą NE, derėtų pasitarti su psichologu, porų terapijos specialistu ir advokatu. Būtent! Ne tada, kai sprendimas jau priimtas, bet dar prieš apsisprendžiant. Ne emocijomos, o racija paremti sprendimai šiuo atveju svarbesni. Įvertinti galimas skyrybų pasekmes patiems yra be galo sunku, dažnai tas vertinimas paremtas internete rasta informacija, pažįstamų pasakojimais ar gandais. Juk tik įsigilinę į savo poreikius ir suvokdami realias skyrybų emocines, teisines ir finansines pasekmes, galime įvertinti ar sprendimas, kurio link einam tikrai mano atveju pats tinkamiausias.
Jei vis dėlto nusprendėte skirtis. Svarbu šį procesą ne atiduoti kažkam į rankas ir tikėtis, kad jis vyks taip sėkmingai, kaip Jūs tikitės, bet labai aktyviai dalyvauti pačiam. Aš labai skatinu tartis su advokatu! Neretai painiose situacijose, tik patyręs ir profesiolaus advokatas gali padėti atsipainioti turto dalybų, kreditų, paskolų, vaikų matymosi ir alimentų dalinimosi labirintuose. Tačiau! Neužkraukite sprendimo, kokį gi skyrybų scenarijų rinktis, advokatui. Juk ne jam paskui reikės minučių tikslumu vežioti vaiką antradieniais ir ketvirtadieniai į futbolo būrelį ir kiekvieną sekmadienį sutartu laiku parvežti vaiką mamai, kai dar norėsis pabaigti žiūrėti filmą ir valgyti pokornus, nes dalį alimentų iškeitei į matymosi su vaiku dažnumą. Ne jam reikės žiūrėti savo buvusiąjam į akis, kai kaskart atiduodant vaiką norėsis jas nuleist todėl, kad per skyrybas iš principo pasiėmei jo labia mylimą ir brangų automobilį, kurio net priparkuot nelabai moki, nes advokatas pamokė, kad turiu įjį teisę. Ir ne advokatą grauš sąžinė, kai pirkdamas su nauja dama kelionę į Maldyvus, pervesi taip aršiai iškovotus teisme 200, o ne 220 (kaip ji norėjo!) eurų alimentus, savo kolkas vienintelio sūnaus išlaikymui, nes advokatas taip patarė. Aš už teisėtus, teisingus sprendimus, bet tokius, kuriuos prisiimame patys. Joks teisėjas ar advokatas už mus geriau nežino, kas tinka konkrečiai mūsų atveju. Domėkitės, tarkitės, diskutuokite ir spręskite patys.
Kad skyrybų metu gautumėte ko norite, nebūtinai reikia keliauti į teismą. Teisminis procesas išties ilgas, neretai brangus, ir svarbiausia daug nervų ir streso kainuojantis, tačiau dar ne visi žino, kad jam yra alternatyvų.
Skirtis juk galima bendru sutarimu. Ar bent jau pamėginti tą daryti. O jei patiems nepavyksta sklandžiai susitarti – būtinai išbandykite mediaciją. Tai efektyvi šiuolaikiška ginčų sprendimo procedūra, kurios metu mediatorius padeda konfliktuojančioms šalims rasti sutarimą. Mediatorius neprivers šalių susitarti, tačiau padės joms bendradarbiauti, kad išspręstų kuo daugiau klausimų. Jei nevyks susitarti dėl visų ginčijamų klausimų, galima susitarti dėl dalies, o į teismą kreiptis tik dėl sudėtingiausių, pvz. kai dalijamas turtas, kuris pirktas gavus bendrą kreditą, o įrenginėjant dar buvo panaudotos dovanotos tėvų lėšos. Kitavertus, net jei per mediaciją susitarti nepavyks, mediatorius padės pasiruošti teismui, nes padės geriau suprasti jūsų ir antros pusės interesus, siekius bei tikslus.
Taigi, skyrybos išties yra labai sudėtingas ir keblus procesas. Tačiau tik užbaigus vieną gyvenimo etapą, galima tikėtis sklandžiai atverti naują gyvenimo puslapį. Tad verta pasistengti, juolab, kad dažnu atveju, kai yra vaikai, tą seną knygą vis teks vartyti. Nebūtinai šilti ir draugiški, tačiau bent jau dalykiški santykiai tarp buvusių sutuoktinių yra didelis palengvėjimas tiek jiems patiems, tiek judviejų vaikams, tiek ir būsimoms simpatijoms. Tik idėjęs daug pastangų išsiskirti ne egoistiškai, išanalizavęs savo ir abiejų padarytas klaidas, asmuo gali tikėtis jų nebekartoti ir ateityje.
Tad prie liaudyje sklandančių patarimų „pasidomėk, kokiu jis ar ji buvo ankstesnėje santuokoje“, aš būtinai patarčiau pasidomėti „koks jis ar ji buvo skyrybų metu“. O matydamas atidų ir pagarbų santykį su buvusiu sutuoktiniu , gali tikėtis, kad tas žmogus gal ir yra atradęs sėkmingos naujos santuokos paslaptį.
#mediacija #seimosmediacija #privalomamediacija #konfliktasneamzinas #pabandykimsusitarti #susitarkim
Šiandien perskaičiau labai įdomų straipsnį, kuriame teigiama, kad beveik pusė santuokų anksčiau ar vėliau virsta skyrybomis. O antroji ar trečioji santuoka turi dar didesnį „sėkmės“ procentą virsti skyrybomis. Bet ar neturėtų būti atvirkščiai? Argi nesėkminga patirtis neturėtų tapti pamoka, kurią išmokę, antrąkart į tą pačią balą nebeįbristume? Akivaizdu, statistika byloja, kad ne.
