Viltis – nėra geriausia mediatoriaus strategija

Viltis nėra geriausia strategija. Šis posakis pastaruoju metu mane lydi įvairiose gyvenimo situacijose.

Neseniai dalinausi mintimis apie tai, kodėl šis posakis gali būti aktualus į mediacijai besirengiantiems konflikto dalyviams. Mano manymu į mediaciją geriau ateiti pasiruošus, nei tiesiog tikėtis, kad pasirinkus šį ginčų sprendimo būdą, konfliktai išsispręs savaime arba mediatoriaus dėka.

Šiandien įsitikinau, kad šis posakis ypatingai aktualus ir kiekvienam mediatoriui.

Vienas iš mediacijos privalumų dažnai įvardijamas jos lankstumas ir neformalumas. Ginčo šalims tai reiškia, kad jos gali kontroliuoti mediacijos procesą: pasirinkti mediatorių, mediacijos taisykles, laiką ir vietą, vadovautis joms aktualiais bendrų sprendimų paieškos kriterijais, ieškoti kūrybiškų individualius jų poreikius atitinkančių sprendimų.

Be ganėtinai plačios veikimo laisvės mediatoriui lankstumas ir neformalumas kartu reiškia ir ypatingai didelę atsakomybę už proceso kontrolę. Mediacijos procesas nėra fiksuojamas, įrašomas, o jo turinys saistomas konfidencialumo. Tai įpareigoja mediatorių užtikrinti, kad, nepaisant šalių valios ir pasirinkimų, mediacija vyktų laikantis svarbiausių jos principų – šalių autonomijos ir savanoriškumo, konfidencialumo, mediatoriaus neutralumo bei nešališkumo. Būtent šioje vietoje galime kalbėti apie mediatorių etiką. Mediatorių etika visada susijusi su moraliniais ir etinais klausimais ir sprendimais, kurie kyla ir turi būti nuolat mediatorių priimami tam, kad mediacijos paslaugų teikimas atitiktų etikos standartus.

Mokslininkų ir ne vienos mediatorius vienijančios tarptautinės organizacijos tarpe vis dar kyla diskusijos, kaip vertinti mediatorių etikos kodekso formuluotes. Ar mediatorių etikos kodeksai yra drausminių taisyklių rinkinys – užtikrinantis minimalų mediacijos paslaugų teikimą? Ar tai sektinos gairės turinčio užtikrinanti aukščiausios kokybės paslaugų teikimą, o ne nubaudimą už padarytas “klaidas”?  Kol vyksta diskusijos, mano praktika rodo, kad yra ir kelios labai praktinės priežastys, kodėl kiekvieną savo veiksmą ar neveikimą mediatorius privalo vertinti per etikos prizmę. Net ir manydamas, kad niekas niekada jo sprendimo nesužinos ir neįvertins.

Pirmiausia tai pasitikėjimo su mediacijos šalimis kūrimas.  Kiekvienas naujas mediacijos klientas net ir tikėdamas mediacija kaip procedūra,  ateina į pirmą susitikimą atsinešdamas bent šiek tiek nepasitikėjimo. Ir tik jausdamas, kad esu nešališka, empatiška, kad mūsų pokalbis liks tarp mano kabineto sienų, žinodamas kad gali bet kuriuo metu man pasakyti, kad nebemato prasmės tęsti procesą ir jausdamasis išklausytu bei girdimu ima pasitikėti manimi, kad kaip specialiste. Tik preciziškas etikos standartų laikymasis padeda žingsnis po žingsnio tą pasitikėjimą kurti.

Kita labai praktinė priežastis – mediatorių etikos taisyklių laikymasis – geriausias įrankis savo, kaip profesionalo savisaugai. Lietuvoje, kaip ir daugelyje užsienio šalių, mediatoriaus veikla reglamentuojama įstatymų, kurie dažnai kartu numato civilinę ar/arba drausminę atskomybe mediatoriams. Tai reiškia, kad neetiška mediatoriaus veikla gali būti apskųsta specialiai tam sudarytai komisijai, o jo tolimensė galimybė verstis mediacijos praktika priklauso nuo komisijos sprendimo. Žinojimas, kad veikla “vertinama” mediacijos šalių ir jų advokatų, o netinkamas mediatoriaus elgesys gali būti apskųstas, įpareigoja specialistus atidžiau priimti sprendimus teikiant mediacijos paslaugas.

O šiandien susidūriau su dar viena praktine, nelabai malonia, bet labai gyvenimiška situacija. Kuri leido dar kartą įsitikinti, kad viltis mediatoriui nėra geriausia strategija. Viltis, kad galiu šiek tiek nusižengti mediatorių etikos normoms, vardant to, kad padėčiau šalims greičiau pasiektį susitarimą, nėra geriausia strategija. Net jei abi šalys jumis ir pasitiki, yra patenkintos jūsų darbu ir tikrai nepateiks skundo mediatorių veiklą tiriančiai institucijai, gali nutikti situacija, kai kiekvienas jūsų atliktas žingsnis bus vertinamas tarsi per padidinamąjį stiklą ir net atnešti pasekmių.

Mane daugiau pažįstantys žino, kad mediatorių etikos standartai man turi ypatingą reikšmę. Ypač gerbdama mediacijos konfidencialumą negaliu ir nenoriu atskleisti situacijos detalių. Bet noriu pasidalinti, kad šiandien gavau oficialų prašymą iš ikiteisminio tyrimo institucijos su reikalavimu patikslinti mediacijos inicijavimo ir vykdymo aplinkybes ikiteisminiame tyrime. Šio tyrimo tolimesnė eiga neaiški, tačiau pildydama būtiną pareigūnui pateikti informaciją jaučiausi rami ir dėkinga sau, kad tuo metu, kai ši mediacija vyko, labai sąžiningai ir atidžiai vertinau kiekvieną savo ir šalių žingsnį ir galimas savo veiksmų pasekmes. Todėl šiandien, rengiant paaiškinimą, pirmiausia nebuvo gėda prieš save. Su didele ramybe bei atsargumu (nepažeisti konfidencialumo pricipo ribų) galėjau aprašyti labai netipišką ir tikrai daug iššūkių kėlusį mediacijos inicijavimo procesą suvokdama, kad mano, kaip mediatorės, veiksmai gali būti ir greičiausiai bus vertinami pareigūnų.

Taigi padariau išvadą, kad mediatoriui tikėtis, jog konfidencialumo šydas ir proceso lankstumas yra pakankama priežąstis kartais leisti sau nukrypti nuo mediatorių etikos standartų, nes niekas nesužinos – nėra geriausia jo veiklos strategija. Žinoma būtų neteisinga ir nereikalinga kiekvieną mediacijos sesiją vertinti kaip potencialią grėsmę sau. Bet esu įsitikinus, kad tikrai teisinga kelti sau aukščiausius profesinius reikalavimus, suvokti ir visuomet laikytis bei vadovautis mediatorių etikos standartais. Tokiu būdu kuriant savo asmeninę, profesinę ir mediacijos kaip efektyvaus ginčų sprendimo būdo reputaciją.